Ta proga, jog į Lietuvą jau šią savaitę atvyko Europos Komisijos atstovai, specialiai deleguoti spręsti jaunimo nedarbo problemas skirtingose ES šalyse, LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su minia kitų viešuomenės veikėjų irgi susizgribo kalbėti apie jaunimo nedarbą.
Likus porai savaičių iki vizito, kuriame bus šnekama apie jaunimo nedarbo problemas ir jų šaknis, lyg Potiomkino kaime paskubomis stengiantis apsišluoti, pirštu grūmota Socialinės apsaugos ir darbo ministrui, neva nesugebėjusiam sužiūrėti, kiek gi daug jaunų žmonių Lietuvoje neturi darbo. Ministras turėjo išklausyti didelio valstybės aparato šalininkės, kieto kumščio simbolio – Dalios Grybauskaitės parodomąją priekaištų laviną. (Žr. apačioje)
Klaida Nr. 1: kaltas Kubilius
Pati jaunimo nedarbo problema nėra šokiruojanti, niekad negirdėta naujiena – visam pasaulyje įsisiūbavus ir Lietuvon atslinkus krizei jaunimo (15-29 m.) nedarbas, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, didėjo skausmingai sparčiai: 2008 m. nedarbo vidurkis – 15,2%, 2009 m. – 31,6%, 2010 m. – 38,3%.
Dar baisiau statistiniai duomenys atrodo, kai pagalvojame, kiek jaunų žmonių emigravo: 2008 m. – 6505, 2009 m. – 8126, 2010 m. - net 38560 žmonių.
Retrospektyviai pagalvojus apie Lietuvos BVP augimą pastaraisiais metais, situacijos šaknys tampa aiškesnės, o demagoginę retoriką mėgstančių politikų ir wannabe politikų mintys – juokingos.
2007 m. BVP augimas buvo 8,8%, 2008 m. – 3,1%. 2009 m. krizė galutinai įsisiūbavo, o netvaraus, neatsakingu skolinimusi ir per dideliu optimizmu pridangstytos Lietuvos ekonomikos burbulas susprogdintas – BVP augimas buvo minusinis ( -14,8%). 2010-aisais, rodos, viskas ėmė taisytis – realus BVP prieaugis pasiekė 1,3%, o 2011 m. pabaigoje džiaugėmės net 5,8% BVP augimu.
Itin neigiamai buvo paveiktas ikikriziniu laikotarpiu netvariai augęs paslaugų sektorius, kuriame mažai patirties ir išsilavinimo neturintis jaunimas (ypač intervale nuo 15 iki 24 metų) dažniausiai įsidarbina.
Ne paslaptis ir tai, kad darbdaviai pokriziniu laikotarpiu siekia padidinti darbo našumą, tad rasti papildomą/pusės etato darbą nekvalifikuotam jaunimui šiandien nėra itin paprasta.
Klaida Nr. 2: “Reikia daugiau pinigų”
Visi, bent kartą dalyvavę Europos Sąjungos, Europos jaunimo politikos renginiuose turbūt ne kartą yra susidūrę su atvejais, kai įvairiose darbo grupėse mąstant, kaip būtų galima spręsti vieną, ar kitą jaunimo problemą, vienas pirmųjų ir populiariausių pasiūlymų, ypač iš mažesnę patirtį turinčių, kairiųjų pažiūrų žmonių būna „didinti finansavimą“.
Iki šiol buvo galima didžiuotis ir džiaugtis, kad Lietuvoje jaunimo politikos atstovai situaciją vertino blaiviai, netikėdami, kad kažkur yra neišsenkanti aukso puodynė, iš kurios paėmus vieną kitą auksiną, efektyviai spręsime jaunimo problemas.
Visų pirma, ta puodynė neegzistuoja, visų antra – kiekvienas iš valstybės (t.y.: mokesčių mokėtojų) paimtas litas, veikia Lietuvos ekonomiką ir jos veikėjų ir pagrindinių kūrėjų gerovę.
Atsiranda ir teigiančių, kad valstybė turėtų užtikrinti darbo vietas bėdos ištiktiems žmonėms. Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti labai žmogiška, tačiau iš tiesų tai – tik dar viena meškos paslauga ir taip pernelyg naiviems Lietuvos žmonėms. Kai kurių siūlymai kurti valstybės subsidijuojamas darbo vietas smarkiai kvepia kairuoliškomis iliuzijomis, iškraipančiomis natūralų ir tvarų pokrizinės ekonomikos atsigavimą. O baisiausia tai, kad opi Lietuvos žmonių problema – tikėjimas, kad kažkas gali jais pasirūpinti, tokiu būdu gali būti dar labiau gilinama, užauginant kartą žmonių, pripratusių prie valstybės išmaldos.
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), savo ruožtu, pateikė siūlymų paketą, tarp kurių – tokios sveikintinos idėjos kaip įstatinio kapitalo verslo steigimui mažinimas (aktualus ne vien jaunimui), nemokami verslo liudijimai/individualios veiklos pažymėjimai pirmaisiais veiklos metais ir t.t. Bus labai įdomu stebėti ir tai, kaip tiesiogiai su finansiniu, verslumo švietimu susijusios priemonės, kurių rezultatams pamatyti gali prireikti daugiau laiko, bus priimtos valdininkų.
Klaida Nr. 3: Nedarbas > verslumas, individuali veikla
Pačių priemonių jaunimo nedarbui formavimas, rodos, daugiausia orientuotas taip, jog jaunimas laikomas žmonėmis, kurie bus įdarbinami, bet ne žmonėmis, kurie gali sukurti savo verslą ir, galbūt, pasisekus – galėti įdarbinti kitus.
Nepagrįstas verslo mitologizavimas Lietuvoje lengvai pereina į biurokratinį, jaunimo politikos lygmenį, net smulkius verslininkus, vadinamuosius enterprenerius, užsiimančius paprasčiausia individualia veikla, laikant ypatingų sugebėjimų žmonėmis, kurie jaunimo tarpe pasitaiko retai. Vis pabrėžiama, kad verslumą skatinti būtina, tačiau yra ir kita jaunų žmonių dalis, niekada nesugebėsianti sukurti savo verslo, užsiimti individualia veikla dėl žinių, išsilavinimo trūkumo, todėl priemonės, kuriomis siekiama sumažinti jaunimo nedarbą turi orientuotis visų pirma į juos.
Išties, daugeliui, bent kiek artimiau susidūrusiam su lietuviška biurokratija ir nežinia kada siurprizą iškrėsiančia mokestine sistema nuosavo verslo idėja atrodo reikalaujanti ypatingų protinių ir valios sugebėjimų. Tačiau remiantis Eurobarometro duomenimis galima paneigti mitą, kad verslininkai – ypatinga kasta: Lietuvoje verslininkai yra mažiausiai išsilavinę ES (tik kiek daugiau 20% verslininkų čia iki 20 metų yra pabaigę mokslus).
Dar daugiau – kuo labiau išsilavinęs žmogus, tuo mažesnė tikimybė, jog jis Lietuvoje taps verslininku. Remiantis tais pačiais duomenimis apie verslumą Lietuvoje (2009 m.), galima drąsiai teigti, kad Lietuvos jaunimas, lyginant su kitų ES šalių jaunimu yra ganėtinai verslus: 2009 m. duomenimis, Lietuvoje vadinamieji entrepreneriai iki 30 metų sudaro 35% visų šalies verslininkų.
Žinant šiuos iliustratyvius duomenis tikrai neapsiverstų liežuvis teigti, jog jaunimas, ypač neišsilavinęs, Lietuvoje nėra linkęs verslauti, o tam, kad užsiimtum individualia, nepriklausoma veikla reikia ypatingų sugebėjimo ir išsilavinimo.
Klaida Nr. 4: “Valstybė neapskaičiuoja, kiek specialistų jai reikia”
Reiktų, bent mintyse, atsikratyti ir mito, kad valstybė yra pajėgi apskaičiuoti, kiek ir kokių specialistų jai reiks. Šio požiūrio proponentai teigia, kad būtent dėl to, kad aukštojo mokslo sistemoje nėra aiškesnio valstybės/ekonomikos poreikių išryškinimo, daug universitetų absolventų tampa bedarbiais arba dirba ne pagal specialybę.
Kaip sakoma mano mėgstamame kūrinyje, ekonomika – ne mašina, kurią galima lengvai valdyti ir apskaičiuoti, kur ir kiek kokio tepalo (dar keinsistų populiariai vadinamo ekonomikos skatinimu) reikia pilti.
Taigi ir iliuzijos, kad universitetai kada nors galėtų, bendradarbiaudami su valstybe, apmokyti tiek ir tokios darbo jėgos, kokios valstybei reikia, reiktų atsisakyti. Lietuva nėra izoliuota valstybė, planinės ekonomikos šalis (kol kas), kurioje/iš kurios darbo jėga nejuda. O ir rinkos paklausa/pasiūla, atsižvelgiant į normalią mokslų trukmę Lietuvoje (4-5m.) gali būti rimtai pakitusi.
Klaida Nr. 5: Valstybė gali pasirūpinti [įrašykite pavadinimą] saugumu
Gyvenimas nėra saugus ir kitkuo nei savo paties sugebėjimais pasitikėti – naivu. O už naivumą gyvenime, valstybėje kenčiama, su mažomis pertraukomis rinkimų laikotarpiu.
Jaunimo nedarbo, o ir šiaip įvairiausių socialinių problemų Lietuvoje kontekste noriu prisiminti vienos dėstytojos kartą pateiktą analogiją, aiškinančią skirtumą tarp gyvenimo laisvos rinkos, kapitalizmo sistemoje ir planinėje ekonomikoje: laukiniai žvėrys vs naminiai gyvuliai.
Nepriklausomo, laisvai gyvenančio žvėries gyvenimas – ganėtinai sunkus, jis pats atsakingas už savo pasirinkimus, išgyvenimą. Jis niekuo nepasitiki, tačiau yra laisvas ir gali pasirūpinti pats savimi net radikaliai pasikeitus aplinkybėms.
Naminio gyvulio gyvenimas – ramus ir sėslus, juo visada pasirūpinta, jam reguliariai duodamas maisto davinys, jis visiškai priklausomas nuo savo šeimininko. Tačiau jei aplinkybės bent kiek pasikeičia, dauguma naminių gyvulių neturi pagrindinių išgyvenimo įgūdžių, kuriuos turi laukinis žvėris – jis žus, dar daugiau – jis nėra savo likimo savininkas.
Manau, svarbu, kad bandydami spręsti jaunimo nedarbo problemas vadinamomis skatinamosiomis priemonėmis, nepadarytumėm meškos paslaugos pačiam jaunimui ir kelioms kartoms į ateitį, padėdami jiems tapti naminiais, nuo kitų priklausomais, gyvuliais.
Kokiu nori būti Lietuvos jaunimas, lieka atviru klausimu.
)
pinigų sistemai.
Paskutinį rugsėjo savaitgalį, rugsėjo 23-25 dienomis Lietuvos liberalus jaunimas (LLJ) kartu su Europos liberaliu jaunimu (LYMEC*) Vilniuje rengė kasmetinį LYMEC Young leaders meeting, kurio pagrindinė tema - ‘Youth representation in politics’.
Nuo pat penktadienio ryto į Vilniaus oro uostą ėmė plūsti jauni liberalų lyderiai iš visos Europos. Renginyje dalyvavo atstovai iš: Italijos (Giovani dell’Italia dei Valori), Jungtinės Karalystės (Liberal Youth), Nyderlandų (JOVD ir JD), Belgijos (Jong VLD), Vokietijos (JuLis ir LHG), Suomijos (Svensk Ungdom ir Finnish Center Youth (Suomen Keskustanuoret)), Danijos (Radikal Ungdom), Lietuvos (Lietuvos liberalus jaunimas), Estijos (Eesti Keskerakonna Noortekogu), Rumunijos (CSL – Cluburile Studenţeşti Liberale), Baltarusijos (Civil Forum), Ukrainos (European Youth of Ukraine), Austrijos (JuLis Austria).
09:40 – 10:40. Ministras #2. LYMEC YLM dalyvius pasveikina ir valandą diskusiją apie tai, ar verta jaunimui dalyvauti politikoje vysto LR Teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Verta pastebėti, kad visi renginio dalyviai, net ir socialliberalai, kuriam kartkartėmis prasiveržianti ministro anarcho-kapitalistinė/libertarinė retorika tam tikrais klausimais neturėjo pasirodyti labai patraukli, buvo sužavėti. Atėjus kavos pertraukėlei kavos pasidaryti Teisingumo ministras galėjo tik pasišnekėjęs su keliolika LYMEC YLM dalyvių.
